Sendvario dvaras mena šimtmečių istorijas. Kadaise tai buvo gyvulių ūkis, aprūpinęs Klaipėdos pilį maistu. Bėgant laikui, vieta keitėsi, plėtėsi, įgijo dvaro statusą ir tapo namais žmonėms, kurie čia kūrė savo kasdienybę bei miesto istorijas.Viena ryškiausių šio dvaro istorijos gijų – Conradų šeima, valdžiusi Sendvarį nuo 1902-ųjų.
Šiandien, kai vyksta dvaro atkūrimas, istorija ne tik tyrinėjama – ji sugrįžta. Šįkart labai tiesiogiai: pas mus apsilankė Heinricho Conrado anūkas Jan su žmona Usch ir sūnumi Johannes. Jų vizitas tapo jautriu dialogu tarp praeities ir dabarties.
Laiškas, kuris sujungė
Viskas prasidėjo nuo netikėto laiško. Jan, gimęs ir gyvenantis Vokietijoje, norėjo aplankyti savo šeimos istorijos vietą. Jis su žmona Usch, taip pat giliai besidominčia giminės istorija, atvyko pasiruošę: su nuotraukomis, dokumentais, istorinių straipsnių ištraukomis ir pasakojimais.
Usch pasakojo ne tik apie šeimos kasdienybę, bet ir apie Heinricho Conrado veiklą, turėjusią didžiulę reikšmę tuometiniam Klaipėdos kraštui.
„Jis buvo dviejų skirtingų organizacijų vadovas – kultūros ir žemės ūkio. Labiau politikas, o ne ūkininkas. Skaičiau straipsnius apie tai, kaip jis siekė išlaikyti ryšius su Vokietija po 1923 metų, kad čia gyvenantys vokiečiai neprarastų tapatybės.“ – sako Usch.
Pasakojimai atskleidė, jog Conradai buvo ne tik dvaro šeimininkai – jie aktyviai veikė krašto kultūriniame ir politiniame gyvenime. Svečiai dalijosi ir švelnesnėmis, kasdieniškomis istorijomis, kurios leido pažvelgti į jų gyvenimą iš labai žmogiškos pusės.
Jie pasakojo, kad Conradų šeima čia, Sendvaryje, išgyveno tikrą savo gyvenimo aukso amžių. Tai buvo laikai, kai ūkis klestėjo, dvaro erdvės buvo pilnos žmonių, o vaikai augo supami gamtos, kultūros ir pasaulio pažinimo. Conradai daug keliavo – jie lankė įvairias šalis, susipažino su skirtingomis kultūromis ir į šiuos namus atsiveždavo platesnį požiūrį į pasaulį.
Jie mėgavosi gyvenimu, kuris buvo pelnytas: vairavo to meto prabangius automobilius, organizavo ištaigingas puotas, į kurias rinkdavosi Klaipėdos krašto visuomenės „grietinėlė“. Dvaro menės skambėdavo nuo muzikos, pokalbių, diplomatinių diskusijų. Čia vykdavo ir svarbūs politiniai susitikimai – pokalbiai, kurie turėjo įtakos to meto sprendimams ir regiono ateičiai.
Tai buvo laikotarpis, kai Sendvario dvaras gyveno pilnu tempu – kaip kultūros, bendruomenės ir politikos centras. Ir būtent šias istorijas Jan su šeima atsivežė, tarsi subtilias praeities nuotrupas, kurios šiandien leidžia geriau suprasti, koks buvo šis dvaras tada.
Karo lūžis, sudaužęs šeimos istoriją
Tačiau net ir gražiausi gyvenimo etapai dažnai turi savo skaudžiąją pusę. Jano pasakojimas apie senelį Heinrichą – būtent ta vieta, kurioje nutrūko Conradų šeimos istorijos gija Sendvario dvare.
„Kai prasidėjo karas, jis buvo karinio jūrų laivyno karininkas. Ir, na, jis taip pat, turėjo dalyvauti kare. Tai buvo laivas, specialiai sukurtas aptikti ir sunaikinti jūrines minas. Tačiau net ir šis laivas pataikė ant minos. Taigi, jis nuskendo, ir visi jame buvę žuvo arba nuskendo. Kareiviai atvyko į Althofą (Sendvarį aut. past.) ir pasakė mano močiutei, kad Heinrichas nebegrįš.“
Nuo tada ji liko viena su keturiomis dukromis. Ir galima numanyti, kad karo fone, gyvenimas čia, tapo išties daugiau nei sudėtingas.
„Karui artėjant, jie išgirdo triukšmą, išties labai artėjant. Per kelis mėnesius, ar net savaites, aš nežinau… Taigi, atėjo laikas, kai jie turėjo susikrauti pačius svarbiausius daiktus, tokius kaip nuotraukos, svarbūs dokumentai ir išvykti atgal į Vokietiją ir pradėti vėl viską iš naujo, viską praradus.“ – pasakoja Jan.
Šeimai reikėjo ne tik išgyventi, bet ir iš naujo kurti tapatybę svetimoje šalyje.
Gyvenimas po karo: nauja pradžia
Jano mama, viena iš keturių dukrų, Vokietijoje baigė slaugos mokslus ir dirbo privačiose klinikose. Vėliau ją patraukė darbas kruiziniame laive. Ten ji sutiko būsimą Jano tėvą.
„Na, o mano mama, kaip minėjau, turėjo pradėti viską iš naujo Vokietijoje ir įgijo slaugytojos išsilavinimą bei pradėjo dirbti slaugytoja privačiose klinikose. Vėliau, ji nusprendė, kad būtų įdomu dirbti slaugytoja kruiziniame laive. Mano tėvas, tuo metu, taip pat buvo jūreivis ir dirbo pirmuoju karininku tame kruiziniame laive. Tuo metu kruizai buvo nepaprastai reti ir skirti tik aukščiausios klasės žmonėms, nes, taip netrukus po karo, niekas iš tiesų neturėjo pinigų tokioms kelionėms laivu į užsienio šalis. Žmonės džiaugėsi, jei išgyvendavo kasdienybėje ar atostogaudavo palapinėje su mažu motociklu, ar panašiai, bet labai mažai kas galėjo sau leisti tokias keliones. Taigi, mano tėvas buvo pirmuoju karininku tokiame kruiziniame laive, o mama buvo slaugytoja, jie įsimylėjo ir štai aš – to rezultatas.“ – šiltai šypsosi Jan.
Nors gyvenimas Vokietijoje klostėsi sėkmingai, Sendvaris mamai išliko jautria tema.
Kodėl ji niekada negrįžo: prisiminimų ir skausmo dilema
Pokarinis Sendvaris radikaliai skyrėsi nuo to, kurį Conradai buvo kūrę. Dalis pastatų sudegė karo metu, kiti nugriauti vėliau, o dvaro sodą pakeitė naujai nutiesta Tilžės–Mokyklos–Šilutės plento sankryža.
„Ji visada sakydavo mums vaikams – turiu dvi vyresnes seseris. Ji visada sakydavo: „Noriu išlaikyti tai atmintyje, kaip buvo. Kaip gražų prisiminimą.“ Jai buvo įdomu pamatyti nuotraukas ar girdėti žmones pasakojant, kas vyko vėlesniais dešimtmečiais. Bet ji sakė, kad per daug įskaudintų jos jausmus, jei atvyktų čia ir pamatytų savo akimis, kas vyksta.“, – prisimena Jan.
Vaikams vistiek buvo smalsu ir jiems sudėtinga buvo suprasti tokią patirtį.
„O mes, vaikai, tikrai negalėjome to suprasti. Žinoma, buvome smalsesni, bet jei prieš 15 metų nebūtų pasitaikiusi proga atvykti čia verslo kelionės metu, turiu pripažinti, kad irgi nebūčiau čia atvykęs.“ – sako Jan.
Atvykimą nulėmė atsitiktinumas
Anksčiau čia lankėsi ir kiti šeimos nariai, o prieš daugiau nei dešimtmetį, kuomet dvaras toli gražu nepriminė savo senojo vaizdinio, čia, darbinio vizito metu lankėsi ir Jan.
„Kai kurie mūsų šeimos nariai lankėsi čia, kai tai tapo įmanoma, galbūt 90-aisiais, apžiūrėjo šią vietą ir padarė keletą nuotraukų, bet jie nebuvo tikri, kas vyksta su šiuo pastatu. Kai kurie žmonės sakė, kad čia buvo kažkokia poilsio vieta sunkvežimių vairuotojams.“ – sako Jan.
„Prieš penkiolika metų su Gediminu dirbome toje pačioje įmonėje, nes mano darbdavys turi padalinius visose trijose šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Su buvusiu viršininku buvau čia keletą dienų, aplankėme visas tris šalis per keturias dienas, o Gediminas mus savo automobiliu nuvežė iš Vilniaus į Klaipėdą parodyti uosto ir ten naudojamų didžiulių mūsų įmonės krautuvų. Kadangi iš anksto žinojau, kad atvyksime į Klaipėdą, pasiėmiau vieną iš tų nespalvotų nuotraukų, parodžiau jam ir paklausiau: „Gal žinai šį pastatą ir gali mane ten nuvežti?” „Taip, taip, žinau kur tai yra.” Tada jis mane ten nuvežė. Mūsų buvo trys ar keturi žmonės, tad ne visiems buvo įdomu, bet sustojome, kad galėčiau išlipti, padaryti keletą nuotraukų ir vėl grįžti. Taigi, vistiek, neturėjau supratimo, kas čia vyksta.“ – pasakoja Jan.
Atsitiktinumo ir neabejingų žmonių dėka, Jan pavyko prisikapstyti ir sužinoti daugiau apie tai, kas jau šiandien Sendvario dvare yra kuriama.
„Bet dabar, kai Gediminas man suteikė šią informaciją, susidomėjau ir aplankiau jūsų svetainę, kuri tikrai puiki, ir matau, kad joje yra ir nedidelė istorijos dalis. Taigi buvo įdomu, ir matau, kad jus domina šios vietos istorija, todėl pasakiau: gerai, praleiskime čia kelias dienas ir pasinerkime į istoriją.“ – sako Jan.
Taip Jan ir padarė ir kartu apėjome teritoriją, lyginome nuotraukas su dabartimi, kalbėjomės apie Conrado šeimą, o Mažosios Lietuvos muziejaus darbuotojai supažindino su platesniu Klaipėdos krašto istoriniu kontekstu.
Kai istorija ima pulsuoti iš naujo
Tokie susitikimai mums dar kartą primena, kad atkurdami Sendvario dvarą einame teisingu keliu. Grąžiname Klaipėdai svarbią jos istorijos dalį ir atkuriame vietą, kuri ilgą laiką buvo pamiršta. Šiandien šeimos į Sendvarį gali sugrįžti jau be nerimo, jog čia ras tik griuvėsius ar apleistą teritoriją. Jos mato tvarkingą, atkurtą ir pagarbiai prižiūrimą dvaro erdvę.
Tai įrodo, kad istorija šioje vietoje nenutrūko – ji tęsiasi naujomis formomis ir naujose rankose. Mūsų tikslas paprastas: kad Sendvario dvaras nebūtų tik istorinis faktas, o reali, gyva vieta, kuri ir toliau kuria savo ateitį.
Atgimstantis dvaras tam ir skirtas – būti funkcionalus, prasmingas ir atviras žmonėms. Būtent toks Sendvaris šiandien ir tampa.